Menu

 

 

facebook-pro-01-535x535

Troškūnai

Troškūnų geležinkelio stotis
 
Troškūnų geležinkelio stotis – XIX a. pabaigos kultūros paminklas. Tai - medinės architektūros pavyzdys. Stoties pastatas, pastatytas iki 1898 metų, turėjo tris prieangius, tarpukario laikotarpiu buvo pristatytas trečiasis. Iki šių dienų išliko langų ir durų piešiniai, autentiška krosnis. Tai didžiausia, 218 m2, išlikusi siaurojo geležinkelio stotis.
Šiuo metu Troškūnų geležinkelio stotyje veikia siaurojo geležinkelio istorijos ekspozicija, apibūdinanti bendrojo naudojimo siaurojo geležinkelio istorinę raidą Lietuvoje, kelių tinklą ir traukinių eismo faktus.
Troškūnų miestelyje, esančiame 2 km nuo geležinkelio stoties – įdomus architektūrinis paminklas - XVIII a. bernardinų vienuolyno ansamblis. Tarp gausių šio objekto vertybių ir legendų iškiliausia - Rožinio karalienės Švč.Mergelės Marijos drobė, kuriai 1789 m. pastatytoje bažnyčioje buvo specialiai projektuojamas altorius.

Troškūnų geležinkelio stotis – galutinis reguliariųjų reisų Anykščiai – Troškūnai – Anykščiai sustojimas.

 
STEBUKLINGAS TROŠKŪNŲ MADONOS – ROŽINIO KARALIENĖS PAVEIKSLAS

Lietuvos Nepriklausomybės aušroj, 1989 metais, Troškūnų bažnyčioje klebonaujant vienuoliui jėzuitui Stanislovui Kazėnui, po dviejų šimtmečių netikėtai atrastas Stebuklingosios Troškūnų Madonos – Rožinio karalienės Švč.Mergelės Marijos paveikslas, kuriam 1789 m. pastatytoje bažnyčioje buvo specialiai projektuojamas altorius.
Ar tik ne pati Marija Karalienė ir Motina nusprendė parodyti savo maloningąjį veidą tikintiesiems? Juk 1989 m – tai grįžimo į Laisvę metai...
O gal taip Dievas atsiliepęs į amžinąsias vienuolyne gyvenusių bernardinų, paslėpusių paveikslą, maldas?
Paveikslo istorija – skaudi tartum Lietuvos Bažnyčios istorija.
1795 m, įvykus trečiajam valstybės padalinimui, Lietuva neteko savo nepriklausomybės. Troškūnuose buvę vienuoliai bernardinai, baimindamiesi dėl bažnyčios likimo, užsakė nežinomam dailininkui nukopijuoti keletą atskirų Marijos paveikslo detalių - Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus veidus, rankų plaštakas ir Jėzaus pėdutes. Tas paveikslo dalis sukomponavo ant raudono aksomo ir uždengė metaliniu sidabruotu rūbu, ant kurio aiškiai iškalti metai – 1796-ieji. Senasis Marijos paveikslas su užrašu “Monstra Te Esse Matrem” (“Parodyk, kad esi Motina”) liko altoriuje, po tuo raudonuoju aksomu, dviems šimtmečiams paslėptas nuo žmonių akių.
Gal vienuoliai bijojo, kad stebuklingas paveikslas nebūtų išvežtas Rusijon, gal padarydami Marijai rūbą kaip votą – meldė Lietuvai sugrąžinti Laisvę ir Nepriklausomybę?
Po 1863 m sukilimo ir patys bernardinai caro įsakymu buvo išvaryti iš Troškūnų, jų turtas parduotas iš varžytynių. Į kapą nusinešė vienuoliai ir Marijos paveikslo paslaptį, kol Atgimimo laikais tvarkant ir švarinant apleistą bažnyčią, dangaus Karalienė vėl pasirodė savo vaikams. ..
Paveikslas puošė jau ir pirmąją medinę, 1698 m. bernardinų pastatytą bažnyčią. Manoma, kad šį paveikslą vienuoliai atsivežė į Troškūnus 17 amžiuje.
Atsiradus paveikslui, jis restauruotas Vokietijoje. Specialiomis priemonėmis dirbę meistrai antroje paveikslo pusėje perskaitė datą – 1557 metai!
Paveikslo apačioje yra ir kita data – 166? metai – paskutinis skaitmuo nusitrynęs. Tais metais, matyt, paveikslas buvo atnaujintas, papildytas Kryžiaus kelio vaizdais.
Taigi, tai vienas garbingiausių Marijos paveikslų Lietuvoje - šalia Aušros Vartų, Šiluvos, Trakų madonų. Žymus restauratorius B.Pakštas sakė Lietuvoje tokio paveikslo dar nematęs.
Restauracija truko net 4 metus. Į altorių paveikslas grąžintas kanauninko Sauliaus Filipavičiaus rūpesčiu 1994 m.lapkričio 6 dieną.

Prie Mergelės Marijos – Rožinio Karalienės paveikslo galima išmelsti įvairių malonių. Per du bažnyčios gaisrus stebuklingai nesudegęs, per visas okupacijas altoriuje išsilaikęs Madonos žvilgsnis stiprina žmones ir teikia jiems jėgų. Paveikslo istorija – ypatingas Dievo globos ir meilės ženklas šio krašto žmonėms. Tai sako ir užrašas ant paveikslo: “Parodyk, kad esi Motina”…

(Troškūnų bažnyčioje be šio paveikslo yra ir kitų dailės paminklų, įrašytų į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą.)

Parengė Gertrūda Rinkūnienė

LEGENDA APIE TROŠKŪNŲ VIENUOLYNO BIBLIOTEKOS LIKIMĄ

(Papasakojo Vaidlonių kaimo gyventoja O.Macijauskienė, girdėjusi iš savo tėvo)

Vargonavo Troškūnų bažnyčioje toks Balčiūnas. Jis turėjo bažnyčios raktus. Vieną naktį į jo duris kažkas tyliai pabeldė. Atidaręs vargonininkas pamatė kunigą vienuolį. Ateivis paprašė bažnyčios raktų ir liepė Balčiūnui eiti kartu su juo. Įėjus į pirmąją zakristiją, vienuolis užrišęs jam akis ir ėmęs vesti. Kadangi reikėjo priklaupti, matyt, pravedė pro didįjį altorių ir nuėjo link antrosios zakristijos. Kada atrakino zakristiją, pasigirdo baisus trenksmas ir bildesys, tačiau vienuolis, pašviesdamas žibintu, ėjo toliau. Abu senais, girgždančiais laiptais užlipo į bažnyčios pastogę. Atsidūrus kažkokioj palėpėj, vienuolis atrišo vargonininkui akis ir šis pamatė daugybę knygų paauksuotais viršeliais. Ilgai rausęsis tose knygose vienuolis pagaliau rado, ko ieškojęs, nes pasakė: “Man tos ir reikėjo”.
Po to atidarė didžiulę skrynią, o joje – galybė aukso! Pasėmė saują ir pripylė vargonininkui į rieškučias. Tada vėl užrišo akis ir ėmė vesti atgal. Kad pasigirdo vėl baisus bildesys!...
Kai abu grįžo į pirmąją zakristiją, vienuolis atrišo vargonininkui akis, tačiau šis nieko nebepamatė, viskas išnyko - ir vienuolis su knyga, ir auksas. O senovinių knygų rasti bažnyčios palėpėje taip ir nepavyko...

Parengė Gertrūda Rinkūnienė

BERNARDINŲ TUNELIS

Žmonės sako, kad vienuoliai apsistojo už keletos kilometrų, vietovėje tarp klaidžių miškų, Bernardinkoje. Ten jie slėpėsi nuo caro žandarų po sukilimo pralaimėjimo. Tačiau Troškūnų bažnyčią ir vienuolyną pasiekdavo išsikastu tuneliu, atlaikydavo Šv.mišias prie stebuklingojo Marijos paveikslo ir vėl tuneliu grįždavę atgal į Bernardinką. Iki šiol žemėse randama raudonų plytų.
Smalsesni troškūniečiai prieš Antrąjį pasaulinį karą bandė to tunelio ieškoti. Manoma, kad jis jungęs bažnyčią, vienuolyną, mokyklą ir ėjęs dar toliau į šiaurę nuo mokyklos. Prie senosios mokyklos buvusi gili duobė, lyg šulinys. Vyrai į tą duobę įleido ant ilgo laido lemputę, bet dugno taip ir nepasiekė...
1946 m laidojant šventoriuje prie Šv.Antano skulptūros prelatą I.Labanauską, kasant duobę atsidengė gražių raudonų plytų sluoksnis. Tada karstą padėjo ant tų plytų ir taip palaidojo...

Parengė Gertrūda Rinkūnienė